kūryba

Keisčiausia tai, kad tą kart tu prieiti išdrįsai…

Net judesiai, išgąsdinti akimirkos,

Pavirto nekaltos mergaitės skleidžiamais kerais.

Kurie suardė tylą,

Stovėjusią už nugaros, nors ir nebylią,

Bet labai atidžią.

Per tavo kojas žemėn riedantys aistros lašai

Pakvipo tavimi…

Ir išsvajotos lūpos į mane

atodūsį, tarytum vėjo dvelksmą iš gelmių,

dar visą virpantį, sujaudintą atlydi.

Galiu iškęst įkyrią tylą,

už saują miego nusipirkti sielą tyrą.

Galiu atrodyti kvailai,

tuomet,

kai tu to nematai.

O man vis vien,

labai smagu,

myliu tave,

kai nemiegu.

Savo akyse, blakstienomis užklojęs,

Nešioju tavo atvaizda seniai…

O širdyje – ten patalą minkščiausią tau paklojau.

Čia mano siela, padainuot lopšinės tau ateis.

Kiekvienas mano  žingsnis

Du kartus atsikartoja,

Kvėpavimas užstringa gerklėje,

Kai tavo kūnas nusikloja,

Sušilęs mano širdyje…

Ir visą tai, ką stengiuosi tau duoti,

Yra ne daug – net per mažai!

Palyginus, su tuo,

Ką tu man nuolat duodi…

Už ką dėkingas busiu amžinai…

…Kišenėje, tarp miltų,

nesuprantu kodėl,

susiradau sau viltį.

…

Kartoju!

…

Nesuprantu iš kur,

kišenės mano pilnos miltų.

Todėl ir palikau,

kabėti,

kol išdžius,

po tiltu…

…

Kartoju tiems, kas nesuprato!

…

Jei netelpa galva į kilpą,

neverta eiti ir po tiltu.

…

per miltus,

pametu vis mintį…

Suspausk tarp kojų stipriai,

kad nebirėtų ikrai.

Kol tikrinsiu aš spąstus,

dantis laikyk sukąstus,

Neprakaituok, truputį!

Turiu pripūsti vieną krūtį.

Mėgink pabūti tyliai,

kol gerklėje matuosiu gylį.

Akis tau užklijuosiu,

o pats toliau klajosiu.

Po apskritą pasaulį

barstydamas apgaulę.

Tikrai taip gali būti,

kad vienąkart pradėsiu pūti.

Todėl iškart dėkoju!

Ir niekuomet neįsileisk

manęs tarp savo kojų…

Man apie kaklą dūmai.

Į smilkinius smūgiuoja saulėta mintis.

Per viršutinę lūpą kraujas srūva,

o šnervėse –

į kasą supinti plaukai  pavirto krešuliais.

Paskendo oras savo sultyse,

baltais, užkrušęs žemę ryžiais,

negyvai.

Retu voratinkliu vos juda drebulys į apačią.

Nuo įtampos palikdamas nariuotas savo kojas,

įspraustas purvino vandens vagoj gyliai,

po lašą statmenai.

Springstu laike savaime

neišspręstu kaulu!

Ar tai tiesa, kad širdyje gyliai,

be organo

-iliuzija gyvena?

Girdėjau sakoma,

dėl to, ir bitės,

žiedadulkių pauosčiusios panosyje sau duzgia.

Tranai vieni tarp vyrų likę,

medum sulipę,

tingi

ir nebesisaugo.

Vėl apie kaklą dūmai.

Į smilkinius smūgiuoja seilėmis lemtis.

Veršiuko akimis save nužiūriu,

kad įsitikint pagaliau…

Girdėjau sakant,

panašus

esu į šūdo krūvą!

Tuo netikėti, negali…

Užmerktos mano akys pastebėjo
Nakties bespalvio rašalo klane,
Tamsa – girta nuo nemigos, gulėjo,
Dar girtesni šešėliai apsivėmę draikėsi šalia.

O tuo metu…
Minties kitam krante,
Galiukai mėlynų blakstienų
Ir iš aistros paraudę ašarų lašai,
Prisilietimais, nekaltai aštriais,
Mane taip pat nugirdyti mėgino,
Galiausiai -
Kūno nuogumu sujaudint negyvai…

Tau patalus sušildyt karštu vašku -
Po lašelį - mėginau!
Ko nepavyko perdažyt juodai -
Išdalinau…
Jei niekam nereikėjo,
Tai bent kitu vardu pavadinau.

Žinai, juk šiais laikais:
“Išdulkinau ir palikau! ”

Užmerktos mano akys pastebėjo,
Ten, horizonto lūpose kažką,
Kas suspindėjo, sutviskėjo veriančiu skausmu,
Per kojas, pridengtas tinklu,
Iki manęs varvėjo.
Įrodyti -
Kad tai yra vadinama -
Geismu!

      Stengiuosi iš visų jėgų, kad prie kiekvieno mano žodžio, prie kiekvienos mano susivėlusios minties, tavo lūpoms susilietus, jų krašteliai pažvelgtų į dangų. Kad mano maža mergaitė vėl pasijustų nerūpestingai laiminga.

                      Šį kartą žingsniai buvo lėtesni, nei įprasta. Akys nepastebėdavo pro šalį praeinančių… Girdėjau tik širdies plakimą. Nebegirdėjau net savo minčių. Tik jaučiau, kad ore, pasislėpusi tarp rudeninio lietaus, buvai tu.

                      Kritai ant mano galvos, pečių, rankų… Buvai šilta… Jaučiau tave visu savo kūnu. Apimtas palaimos, sunkiai nurijau iš kūno mėginančius pabėgti širdies dūžius, ir tyliai tariau: “Apkabink mane”.

                      Lietaus lašai krito ir krito… Mėginau delne atsirinkti, kas yra ašaros, o kas - lietus.

                      Vis dar neskubėjau. O ir skubėti nebuvo kur! Tu buvai šalia… Tokia šilta, drėgna. Kokia man be galo patinki…Tomis akimirkomis buvai mano paslaptis. Turėjau tave savo plaukuose, ant skruostų, visame kūne. Jaučiausi be galo laimingas. Tik tavo dėka aš po truputi išprotėju, Tik tavo dėka matau užsimerkęs, o atsimerkęs sapnuoju.

                      Nors miestas buvo pilnas kažkur skubančių, jaučiausi lyg stovėčiau vienas dideliame lauke. Lietus taip pat neskubėjo.

                      Pažvelgiau į dangų, kuriame suposi debesų verpetai. Lašai krito į akis. Aš kritau į dangų. Debesų pataluose ieškojau savo mergaitės. Norėjau pasidovanoti jai… Kaip ir visada kišenėse švilpė vėjas, tad nieko brangesnio nupirkti negalėjau. Pasirodė saulė… Tu nusišypsojai - dabar apdovanotas ir aš, ir gamta. Turiu ne tik tavo šypseną, bet ir pilnas kišenes lietaus lašų. suveriu juos į spindintį tyrumo vėrinį. Ieškau tavęs pūkiniuose pataluose. Atrandu. Savo mažą mergaitę, alsuojančią karščiu. Alsavimas, lyg poezija, lyg daina žadinanti aistrą. Tai mūsų sielų pokalbis…

                      Pastebėjau, kad vis dar lija. O aš vis dar toks pat, išprotėjęs klaidžioju savo mintyse. Ten dažniausiai ir pasiklystu… Tuomet pažvelgiu sau į akis, kuriose užrašyta: “Prašom netriukšmauti”, gyliai įkvėpiu ir mėginu gyventi toliau. Vis galvodamas apie dieną, kai mes vėl susitiksime.

                      Aš žinau! Tu būsi nepakartojama. Tavo kvapas apsvaigins mane. Tavo prisilietimai, bijau, sustabdys mano širdį… Užsimerkiu. Pradedu ir aš, kaip tie žmonės skubėti. Taip greičiau prabėgs dienos. Taip greičiau nustos lyti…

                      Kartu su lietaus lašais nešuos ir tave…

O jei kada nors, kai lauke būsi pradės lyti, žinok, kad kažkur, tarp lietaus lašų esu pasislėpęs ir aš.